Artėjant vasarai, turintiems terasas arba kiemą ir mėgstantiems jame pasisėdėti, visuomet kyla klausimas, kaip apsisaugoti nuo intensyvių saulės spindulių. Nors sakoma, kad šiluma kaulų nelaužo, vis dėlto vidurdienį tiesioginių saulės spindulių reikėtų vengti. Be to, kai temperatūra pakyla virš 30 laipsnių, ne kiekvienas, kad ir norėdamas, tokį karštį gali atlaikyti. Tokiais atvejais gera turi vėsesnę vietą. Skėčiai, stogai gali padėti, bet mūsų akys krypsta į natūralius sprendimus – pavėsį iš augalų. Tai taip vadinamoji pergolė (it. pergola < lot. pergula – altana, angl. arbor), apželdinta parko arba sodo pavėsinė su kolonomis arba stulpais, ažūriniu (grotų pavidalo) stogu arba skersinių sijų perdanga. Dar galime rasti pergolę vadinant pergolija, bet kalbininkai už tai pamojuotų pirštu.
Taigi, iš kur pergolė kilo ir kodėl ji tampa vis populiaresniu terasos ar kiemo akcentu? Nenuostabu, kad pergolė kildinama iš Egipto, ten, kur didžiąją dalį laiko plieskia karštis. Pirminė pergolės paskirtis ir buvo saugotis nuo intensyvios šilumos, tačiau ilgainiui ji ėmė atlikti dar vieną funkciją – tapo intymių pokalbių ir pasisėdėjimų vieta. Savo apogėjų pergolė pasiekė XVI a., kai be jos nebuvo įmanoma įsivaizduoti nė vieno pilies parko ar sodo (čia vyko didžiausios intrigos). Laikui bėgant pergolės tapo prieinamos ne tik kilmingiesiems, bet ir paprastiems žmonėms, taigi jos greitai paplito ir vis dar tebėra puošnus ir funkcionalus terasos, kiemo, parko, sodo elementas.
Pergolės variantų yra įvairiausių, neretai net sunkiai beprimenančių pačią pergolę ir jau nebeatliekančių pergolės funkcijų. Dauguma jų – iš medžio, bet yra ir metalinio karkaso sprendimų (norintys karališkos prabangos gali naudoti akmenį, mūrą). Nepaisant to, kad pergolės karkaso augalams įsikerojus nematyti, vis dėlto tai yra statinys atvirame ore, tad reikėtų pagalvoti apie medžiagų kokybę. Jei tai medis, geriau jei jis specialiai termiškai apdorotas, jei metalas – nerūdijantis. Nuo savininko norų ir erdvės priklauso pergolės plotis, aukštis, stogas, kuris gali būti arkos formos, nuožulnus arba tiesus. Natūralu, kad mėgstantys kompanijas renkasi didesnes pergoles, neretai ten pat būna įrengiama lauko virtuvė.
Taip pat šeimininko skonis nulemia, kokiems augalams bus leista apsivyti pergolės karkasą. Ir tai nebūtinai turi būti romantiškos rožės. Praktiškiausia – bet koks vijoklinis augalas. Egzotika ir žiedai visuomet yra gražu, bet pagalvokite apie tai, kad pergolė stovi visus metus ir būtų šaunu, jei ji gerai atrodytų ir savo funkcijas atliktų visais metų laikais. Kalbant apie sezonus, įdomu tai, kad pergolė gali ne tik būti puikus vėsumos šaltinis vasarą, bet ir šilumą kaupiantis elementas šąlant orams. Ypač, jei pusiau uždaroje erdvėje pakabiname infraraudonųjų spindulių šildytuvą arba viduryje rusena laužas arba krosnelė.
