Galbūt lėčiau nei norėtume, bet vis dėlto pamažu šaltojo sezono pilkumą keičia pavasarinės spalvos. Kol masiškai ims skleistis medžių pumpurai dar teks palūkėti, tad kol kas dominuoja tik lapų ir žolės žalia, o spalvų tenka dairytis po kojomis: jau mėlynuoja žibutės, purpuru džiugina rūteniai, geltona spalva ūpą kelia vištapienės su šalpusniais. Lyg ir visi jaučiame, kad žmogaus širdžiai ir akiai daug mielesnės spalvos, jos gerina nuotaiką, mažina stresą, tačiau kažkodėl namų interjere ir ypač eksterjere spalvų vengiame. Pasižiūrėkime, kodėl taip nutinka ir ką galėtume čia pakeisti.
Yra keletas priežasčių dėl kurių vengiame spalvoto „teptuko“. Nuomonė, kad Lietuvos namų fasadams būdingos žemės spalvos dėl mūsų temperamento, nėra visiška tiesa. Pasižiūrėkime į Skandinavijos šalis. Norvegai, suomiai ir švedai yra tokie pat uždari, kaip ir lietuviai, tačiau namų eksterjere spalvų ir kontrastų nesibaido. Keista tai, kad vis dėlto spalvų lietuvių namuose būta – tuo galime įsitikinti lankydami Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Tai verčia manyti, kad vis tik pilkumą „dovanų“ gavome iš buvusios Sovietų Sąjungos pasaulėžiūros ir politikos.
Galime suprasti, kad kai visi kaimynų namai aplink „nekrenta“ į akis, nėra labai drąsu staiga imti ir išsiskirti iš bendros aplinkos, bet galbūt kaip tik šis žingsnis paskatins ir kitus imtis dažų kibirėlio? Pradžiai visai nebūtina perdažyti viso namo raudonai ar mėlynai, rinkitės ne tokias intensyvias spalvas, geriau – jų atspalvius ir matinius dažus (blizgūs labiau „šaukia“). Pradėkite nuo smulkių elementų, pavyzdžiui, terasos ar balkono turėklų, langų rėmų. Po kiek laiko galite pabandyti nuspalvinti kokį nors fasado fragmentą: stogo dalį ar kurį nors iš aukštų.
Atminkite, kad kiekvienas spalvinis sprendimas kuria vis kitokį įspūdį. Derindami skirtingas spalvas ar pasirinkdami kurias detales spalvinti, kurias ne, išryškiname arba paslepiame, prailginame arba sutrumpiname, padidiname arba sumažiname, suliejame arba atskiriame objektus. Renkantis spalvas taip pat reikia įvertinti iš kokios medžiagos yra fasado apdaila – jos tekstūra ir faktūra čia taip pat labai svarbi. Pavyzdžiui, termiškai apdorotos medienos dailylentės gali turėti tris skirtingus paviršius: lygų plokščią, nušukuotą ir pašiauštą – nudažytas lygus plokščias paviršius bus blizgesnis, šviesesnis ir atvirkščiai.
Ką daryti, kad dažai išsisaugotų ilgiau ir nereikėtų kiekvieną pavasarį perdažyti fasado? Dažus išsaugoti padeda medienos paviršiaus pašiaušimas prieš dažymą. Taip pat paviršiaus spalva gali būti išlaikoma lentas apdorojant turinčia atspalvį/pigmentuota medienos alyva, vašku, medieną apsaugančiu beicu, laku arba dažais, turinčiais apsaugą nuo UV spindulių. Paviršiaus apdorojimas gali būti atliekas iš karto prieš montavimą arba iš karto po pritvirtinimo, padengiant medieną plonu apsauginiu sluoksniu.
Taip pat su gamintoju ar pardavėju pasitarkite, kaip gali keistis jūsų nusipirkti dažai priklausomai nuo medienos. Pavyzdžiui, vienaip tą pačią spalvą sugers dailylentės pagamintos iš termiškai apdorotos šiaurinės pušies, kitaip – iš termiškai apdoroto Kanados uosio ir t. t. Beje, geriausiai spalva išsisaugo, jei medžiagos jau būna nudažomos gamybos proceso metu. Toks yra medžio plastiko kompozitas, kuris būna net oranžinės spalvos. Pirmyn su teptuku drąsiausieji!