Tikriausiai jau ne kartą teko internete ar televizoriaus ekrane pamatyti žaliuojančius dangoraižius arba miestų kvartalus. Kiekvienas tokio namo aukštas apželdintas augalais, o stogai padengti veja arba ant jų užveisti sodai. Dažniausiai – tai tik projektai, nors pasaulyje jau esama keletas tokių realizuotų statybų. Taigi, tiems, kurie mažiau domisi architektūra, gali atrodyti, kad tai ir yra „žalioji architektūra“. Vis dėlto, šis nauja sąvoka apima kur kas daugiau nei žalumą. Pagalvokime, kaip tokie namai atrodo žiemą, kai medeliai numeta lapus, o žolė vegetuoja.
Betgi grįžkime prie žaliosios architektūros fenomeno, kuris, kaip minėjome, apima daug daugiau nei tik namų apželdinimą. Tai aplinkai draugiški ir socialiniu bei ekonominiu požiūriu darnūs sprendimai skirti miestų renovacijai ir plėtrai. Pagrindinis dėmesys urbanizuojant erdves šio reiškinio rėmuose skiriamas technologijų, kurios leidžia naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius, diegimui ir nekenkia žmogaus sveikatai. Nuo kitų su ekologija susijusių sąvokų „žalioji architektūra“ skiriasi tuo, jog ji neapsiriboja vieno namo statyba, o yra skirta jungtinių sistemų projektavimui.
Taigi, žalieji architektai, kurdami projektus, atsižvelgia į abiejų suinteresuotų šalių – gamtos ir žmogaus – poreikius. Jie yra kur įvairesni ir platesni nei galime įsivaizduoti. Jeigu paanalizuotume žaliosios architektūros projektus, pamatytume, kad juose stengiama atkartoti natūralias gamtos spalvas ir formas, nemaža dalis tokių namų yra dalinai pasislėpę po žeme, o jei tai daugiaaukštis – jį stengiamasi įlieti į bendrą architektūrą negriaunant esamo miesto veido. Be to, kvartalai kuriami taip, jog jie galėtų tarpusavyje dalintis ir efektyviai išnaudoti atsinaujinančią energiją.
Žaliosios architektūros projektuose ypatingas dėmesys skiriamas ne tik „gyviems“ želdiniams. Namų apdailai pasitelkiama daug medienos. Ji taip pat traktuojama kaip viena iš sveikiausių ir ganėtinai greitai „atsigaminančių“ medžiagų, kurią naudojant neskurdinami žemės ištekliai. Žinoma, daug kas priklauso nuo miško atauginimo politikos, medienos rūšies ir jos patvarumo. Pastarajam skiriama ypač daug dėmesio, nes vienas iš žaliosios architektūros principų yra statyti taip, kad statiniai išliktų ir ateities kartoms.
